Lengvutė tyla supasi ant
vynuogyno medelių.
Minkštučiais pirštais perbėga
lyg save veja.

O kartais aš pabučiuoju
tave per tą tylą.
Ir įkvėpusi gurkšnį tikėjimo
ieškojimui pakylu.

Tu žinai - aš ne save,
aš tą laiką vejuosi.
O jis šalimais prabėga
uosdamas namus gimtuosius,

nesiekdamas žolynų palaukėj
voveraičių takais nubanguoja
ir išdykėliškai kvatodamas
su vėju kvailioja.