Tarp vėjo pustomų kristalėlių šaltumo
tūnantis bejėgiškumas vakar pragydo.
Ir giedojo nuo ryto lig ryto, tarsi
erškėčių paukštis apimtas agonijos
dėl nerasto savojo krūmo ir
prarasto neišsenkančio ryžtingumo,
paskirtų beprasmiam ieškojimui
metų be pasimėgavimo ir kvailysčių.
Kartais pasirodo, kad iš tiesų gyvenimo
tikslas yra išmokti gyventi...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą