Rytais tas šaltis smelkiasi iki pat plaukų
pašaknių. Tu pabučiuoji man kaktą ir
išeini per tą tylą, paskleisdama paskui
save svaiginantį čiobrelių aromatą.
Rytiniai saulės spinduliai švelniai liesdami
šilkinių užuolaidų žydrumą tipena sienom
iki mano abrikosinių skruostų gelsvumo
ir įsigėrę į odą tingiai nuvinguriuoja
kraujagyslėm. Šiluma pasklinda kūnu ir
atgaivina bežadę sielą. O kakta alsuoja
tavo bučiniu pripildydama orą čiobrelių
trupinėlių, kurie lydi visą dieną lesindami
mane lyg balandžius senajame parke.
Neklausk, kodėl mėgstu čiobrelių arbatą.
3 komentarai:
Geras.:D
Šiaip man ir paskutinio sakinio būtų užtekę...:) Kodėl mėgsti čiobrelių arbatą? Ar todėl, kad ją mėgsti? O gal dėl to, kad vis gi ją mėgsti? Manau, kad neatsakysi į šį klausimą, nes tai yra retorinis klausimas.:) Mintis: auštant pas Aušrą gerai išgerti čiobrelių arbatos, nes tada gali pajusti, kodėl ji ją mėgsta.:))
Woohoo...;))) Einu žiūrėt siaubiako, sėkmės gyvent be rašyko. O man ten fatalinės atostogos.:D
Tau neatrodo, kad per daug klausinėji? :DDD
Aišku neatsakysiu, juk sakiau neklaust :P O rytais pas mane arabatą gert tikrai gerai :)
O be rašyko gyvenu tikrai sėkmingai :D taip ramu ramu... :)
Fatalinės? Lemtingos? Išsamiau papasakok :D
Visiškos atostogos. Nieko nedarau. Visiškai. tik su draugais leidžiu laiką ir rašau. :D
Rašyti komentarą