Šiltą ašarą nuo tavo lūpų šaltai
nubraukęs nužingsniavo taku
tarsi pamiršęs meilę žadėtą
paliko skrynelę tuščių pažadų.
Suklupus ant dulkėto kelio,
maldai sudėjus rankas paprašei,
kad tavęs neapleistų tikėjimas,
kaip vėjyje paleisti pelenai.
Laiko negailestingai nugraužta viltis
gęsdama glūdėjo tavo akių mėlyje.
Neradusi į ką atsispindėti, išėjo
net pėdų nepalikusi baltame smėlyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą