prisimenant

Tebūnie palaimintas šiandienykštis
lietaus šlamėjimas už lango
prikėlęs kadaise taip šventai sergėto
miško paslaptingumą, kur ginklus galando

kryžiuočiai, ir pasalūniškos akys
kibirkščiavo pasitikėjimu ir pergalės
tikėjimu, atversiančiu vartus į
trokštamą žemę, kai staiga nustebinęs

tąkart Dievas nugarą atsuko,
leido bedieviams apginti gimtinę
ir šventąją ugnį, kurioms
jie meilę įgija vos užgimę...