Prisirpusiomis birželio uogomis,
nubarstytais takais smėlio
žengei aukštai keldama kojas,
tartum gervė per pelkę, ėjai
koja kojon su laiko nugludintomis,
vėjavaikio klevo žiedų išbertomis
dulkėmis, kurios vakar dar priminė
kairįjį posūkį pasirinkusius troškimus.
Ir jau tada tave pasiveja laikas,
kurį manei esant išmestą.
ir graužia po smiltelę
iš vidaus, iš vidaus...
1 komentaras:
man patiko tas paveikslas siltas nuosirdus...nezinai kas orginalo autorius ar jis tavo?:)stulbinantis
ziurintis_dangun
Rašyti komentarą