Prisimenant

Leisk man išeiti tuo taku

nusėtu pernykštėmis alyvomis

kvepiančiais žvirgždo akmenėliais.



Prisiminti laiko nepaliestus žodžius,

kurie tada, bandant sulipdyti

spygliuotas mintis, skverbėsi vidun



atnešdami laisvės pojūtį šilkiniais

plaukais apsivijusioms žmogiškumo

gijoms ir skleisdami ruginės duonos

                                              aromatą



Leisk man išeiti vėjo pažymėtu

keliu, kurį sunešė metai imdami

tik vieną prisiminimo smiltelę iš

                                      mano skrynios



Mano Žemė iš ilgesio gieda

Bethoveno simfonijas kepdama

duoną mano sugrįžimui.



Leisk man išeiti...