Aušta. Rasa bronzinę galvą nusėjo
sidabriniais lašeliais. Parke
rytas sėlino medžių viršūnėm.
Rūkas slinko pažeme vis labiau
lenkdamas savo žilą galvą prieš
dieną. Dieną su auksiniu lietum,
vaikų klegesį barstančiu vėju,su
virpančiu šešėliu ant tavo lūpų.
Man skauda netikėjimą.
Tu vis žvelgi, šešėlis virpa,
žaidžia su plaukų gijom, ir
sudreba mano barikados,
griūna sienos, šukėm pažyra.
Man skauda netikėjimą...
rytas sėlino medžių viršūnėm.
Rūkas slinko pažeme vis labiau
lenkdamas savo žilą galvą prieš
dieną. Dieną su auksiniu lietum,
vaikų klegesį barstančiu vėju,su
virpančiu šešėliu ant tavo lūpų.
Man skauda netikėjimą.
Tu vis žvelgi, šešėlis virpa,
žaidžia su plaukų gijom, ir
sudreba mano barikados,
griūna sienos, šukėm pažyra.
Man skauda netikėjimą...
6 komentarai:
Žinau, kas tu esi! Esi Anti-Dauguvietytė :D
tave skaityt ramiai reikia :))
O tai ką tu manei? :DD
aišku ramiai, aš nesu hyperaktyvi :))
Nieko nemaniau. Tiesiog dabar supratau :))
Pačiu laiku sakyčiau :)
puiku tada :))
patiko sakinys "man skauda netikėjimą" :>
Rašyti komentarą