Paskutinio žingsnio aidas

Išeini per lietų glostydama savo žingsniu
grindinio plyteles nuo amžių amžinųjų
mindomas dorųjų, o gal net besielių.

Tavo akių palytėta virpteli senamiesčio
zylė ir kaltai nuleidusi akis kyšteli galvelę
po sparnu – kadaise ją globojai.

Rodos, visi nusigręžė, niekas nežiūri,
kur tave neša vėjas, ko apsunkus širdis.
Lyg ne jų gyvenimai buvo tavo palytėti.

Ir tik viena maža mergaitė sugniaužus
paskutinę sniego kruopelytę saujoj
žvelgė pavymui prašydama sugrįžti.

Ir tu žinai, jog grįši...