Ir leki tolyn,
ad astra.
Nublanko tos aksominės akys
su geltonomis pėdutėmis
rainelėje žybčiojančiomis.
Neprisimeni, kaip kartu
užkopęs ant kalvos
mėgindavai skristi
į aitvarą įkibęs.
Ir visada vienu šuoliuku
buvai prieky manęs.
O kaskart saulei leidžiantis
kalvą nušviečiantis raudonis
šokčiodavo ant tavo skruostų,
įsipindavo į plaukus ir žaisdavo
su laukinėmis aguonomis.
Ir ta kalva tebuvo tik taškas.
Atsispirti.
Ir kilti.
Ad astra.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
2 komentarai:
Pirmą dieną kai perskaičiau tikrai nežinojau ką atsakyti.
Atrodo , tarsi žodelį ir tas jautrus pulsuojantis grožio paveikslas ims ir išsisklaidys.
Ir geriau nereikia apie grožį kalbėti, reikia juo džiaugtis.
Ačiū.
Tai tau ačiū :)
Rašyti komentarą