Rudenėjatys namų stogai
vieniši nakties dykumoje.
Jų maldas sudeda vėjas
geltonai.
Nuaidi giesmė vakaruose,
išausta iš mėnesienos aukso gijų,
kalnai ją atkartoja
lyg seną laumių sutartinę.
O klevo nuogos šakos
nebešokčioja lyg marionetės,
šešėliai ant skruostų baigė
savo balerinų pasirodymus.
Ką pasėjai rudenio arimuos,
mergaite, giesme iš nakties atplaukus?
6 komentarai:
"Rudenėjatys namų stogai"
Įdomu. :)
Šiaip labai įdomu, kas nutinka su stogais kai jie "rudenėja".
Ar čia aš su vaizduote sušlubavau, ar ką... na nelabai įžvelgiu čia prasmės.
Nepyk, dėl šio šalto kibiro vandens,
bet jei paaiškintum būtų aiškiau. ;)
O tu nepyk, bet neaiškinsiu :)
Čia taip turi būt ir man taip labai gražu, palikim taip :)
Na aš ir nesakiau, kad reikia keisti, tik man įdomu buvo sužinoti prasmę.
Gali būti, kad ten prasmė nėra jokia būtina, tiesiog nuoširdžiai, pagal savo dabartinę nuovoką, norėjau skirti šiokio tokio dėmesio tam eilėraščiui.
Ar aš pyksiu?
-Ne? Kodėl? :D
Gali būti, kad nelabai suprantu šių tavo kūrybinių bandymų, bet manau, kad ir tau nėra dėl ko pykti. ;)
Dėmesys kartais vertingesnis už nuomonę. ;)
Žinoma, kartais tereikia dėmesio. O šįkart, jei atvirai, man nereikėjo nei to, nei to :) Tiesiog gera, kad tai parašiau, gera, kad kiti to nesupranta. Aš nenoriu, kad suprastų :)
---
1. "man nereikėjo nei to, nei to" :)
2. "gera, kad kiti to nesupranta. Aš nenoriu, kad suprastų."
---
Aš nepaprastai vertinu tavo šį atvirumą ir nuoširdumą.
Šypsokis ir pasaulis taps gražesnis :)
Rašyti komentarą