Užaugo Joniukas ir Grytutė.
Ir takas duona nubarstytas
seniai aguonomis užžėlė.
Jau nebeatskiriu, kurioj planetoj
Mažasis princas baobabus rovė,
kuri rupūžė vos colio ūgio fėją
ištekinti už kurmio užsimanė,
ir kiek gi tų nykštukų
Snieguolės princo laukė.
Dabar jau Gabija,
nužengusi nuo mūro sienų,
tiesia į mane rankas.
Į akmenį įaugęs
Gyvybės medis kviečia
pasisūpuot jo šakose.
Ir aukso raidės
nušviečia man kelią -
Hinc itur ad astra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą