prisimenant

Ir vis prisimenu kaip kasryt žemuogėmis kvepiančia
šypsena nušviesdavai po nakties dar labiau
papilkėjusius savos šventovės laiptelius.
------------------------------------------------------
Tikėjai nakties šventumu ir niekad
nedrumstei jai ramybės. Ji buvo
tavo dievaitė. Kaip ir lietus...

Lietus, kuris šniokšdamas vis plovė ir plovė
purviną, nuodėmių prigėrusią žemę, ir teikė
tau dar didesnį jaukumą namų židinį kurstant,

ieškant ramybės. Ir vis prisimenu tavo
tokias gilias ir tokias liūdnas dangiškas
akis, kurios mane su meile išlydėdavo.

Kartais išeini tik tam, kad grįžtum...